2017 sausio 15

Sekmadienio ryto apmąstymai

Man yra labai sunku tinkamai pradėti šį įrašą. Daug galvojau ar iš viso jį verta rašyti, ar kažkam bus jis įdomus. Bet priėjau prie tos išvados, kad man pačiai bus lengviau.
Paskutiniu metu stoviu vietoje ir bandau stipriai nejudėti į priekį, negalvoti apie tam tikrus sprendimus. Ilgai save griaužiau dėl to, nes juk kaip taip galima? Tik galiausiai suvokiau jog stoviu vietoje ne dėl to, kad nenoriu veikti, bet man reikia laiko atsitiesti. 2016 metai buvo labiausiai kreizovi mano gyvenime. Per juos spėjau patirti tiek daug pakilimų, nuosmukių ir naujų dalykų, kad galiausiai nebesugebėjau tiek pavežti. Dėl kai kurių sprendimų gailiuosi, dėl kai kurių džiaugiuosi, nes jų dėka dabar moku atsikirti tam tikrus svarbius dalykus. Ne paslaptis, kad vakarėliai buvo gan didelė mano gyvenimo dalis, kuri išvargindavo iki tokio juodumo ir net psichologinės silpnybės, kad pradėdavau bijoti įprasto gyvenimo. Bėgdavau nuo savęs ir tuo metu alkoholis, vakarėliai, nauji kitokie žmonės būdavo azartas. Bet aš nesimėgaudavau pačiu vakarėliu - muzika, atmosfera, aš mėgaudavausi jų tamsa, kuri mane priglausdavo.

Iš tiesų, esu toks žmogus, kuris ne visada supranta savo psichologinės būsenos metamus raudonus signalus ir bandau nuo jų bėgti. Bent jau ankščiau. Sustojus vietoje bei atmetus daug dalykų, renkuosi juos iš naujo. Pradėjau kitaip žiūrėti į žmones, nebeleidžiu prie savęs būti tokiems, kurie mane gali vienaip ar kitaip pažeisti, išmokau sakyti ne. Pradėjau vertinti vakarėlius kitaip, mėgautis pačiu vaibu,   muzika. Tapau labiau užsidarius savyje, bet to man reikia. Reikia laiko, kad užsitrauktų žaizdos, kurias pati pasidariau. Mokinuosi klausytis, mylėti bei gerbti save.

Vis kildavo minčių ir dėl šio blog'o - " o gal vis dėl to baigti? ", bet supratau jog negaliu. Jis kaip mano vaikas. Dabar išgyvename paauglystės laikotarpį kada ne visada sutariam. Bet žinau, kad tai praeis, mes atrasim ryšį iš naujo, kuris bus tvirtesnis bei brandesnis nei ankščiau. Tikiu, kad vieną dieną aš vėl galėsiu pakelti galvą ir nebijoti gyvenimo. Nebijoti savęs.

Ačiū jeigu skaitėt, ačiū jeigu likot.
Ačiū jeigu parodėte kokiais žmonėmis niekada nepasitikėti. Įvertinsiu kaip pamoką.

-Kamilė

No comments:

Post a Comment

Instagram